Žmogus – kūniškas lytiškas asmuo
Lytiškumas visuomet turėtų būti traktuojamas kaip visą asmenį apimantis dalykas, t. y. grindžiamas visuminiu požiūriu į žmogų kaip į kūno ir dvasinės sielos nedalomą vienovę. Žmoguje „sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno „forma“(KBK. 365. Žmoguje medžiaginis (kūnas) ir dvasinis (siela) pradai „nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį“(KBK. 365). Vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu. Žmogus tiesiog yra kūniškas asmuo.
Žmogaus prigimties nedalomos vienovės principas įpareigoja atskirai aptarti sritis, kuriose šio principo laikymasis yra svarbiausias ugdymo procese.
Žmogaus kūnas. Krikščioniškoji antropologija pripažįsta žmogaus kūną turint ypatingą funkciją, nes jis padeda atskleisti gyvenimo ir žmogaus pašaukimo prasmę, kuri yra pirmiausia antropologinio pobūdžio, nes per kūną atskleidžiamas žmogus: „Kūnas atskleidžia žmogų, išreiškia asmenį ir dėl to yra pirmoji Dievo žinia žmogui, beveik savotiškas pirmapradis sakramentas, suprantamas kaip ženklas, veiksmingai perteikiantis regimajame pasaulyje neregimąjį slėpinį, paslėptą Dievo amžinybėje.“(Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. 22)
Žmogus nėra sutapatinamas tik su kūnu – tai būtų būdinga grynai materialistinei sampratai, nei sutapatinamas su dvasine siela, o tai būdinga daugeliui Rytų religijų. Žmogus yra kūniškas asmuo. Dar daugiau, „dėl esminės vienybės su dvasine siela kūno nevalia laikyti vien audinių, organų ir funkcijų deriniu, jis negali būti vertinamas taip pat kaip gyvulio kūnas, nes žmogaus kūnas yra sudedamoji asmens, kuris per jį reiškiasi ir veikia, dalis“(Plg. Donum vitae. 3). Žmogaus kūnas yra neatsiejama integrali žmogaus asmens dalis ir yra asmens gėris, o ne tik gėris asmeniui. Tačiau žmogaus orumas atsiskleidžia per kūną tik todėl, kad kūniškumas yra priklausomas nuo aukštesnio pagrindo, kurio atžvilgiu kūnas yra kaip galimybė. Kūnas yra ne savarankiška būtis žmoguje, bet dvasinės sielos prasmuo. Vienas didžiausių gamtos mokslo trūkumų yra tas, kad, ištyrinėjęs žmogaus kūną kaip šalia esantį, jis neįvertina dvasinės sielos įtakos jam. Žvilgsnis į kūną niekada negali būti atskirtas nuo dvasinės sielos. Žmogaus kūnas ir dvasinė siela turi vienas kitam grįžtamosios įtakos. Kūnas yra dvasios, dieviškojo įkvėpimo buveinė, todėl prilygsta šventovei. Taigi „kiekvienas kūno išniekinimas, ypač paleistuvystė, yra Dievo išniekinimas“(Maceina A. Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis. 1991. P. 64.)
Žmogaus lytys. Žmonės yra kūniški asmenys ir skiriasi vieni nuo kitų savo lytiškumu. Vyras ir moteris yra ne skirtingų rūšių atstovai, bet lygiaverčiai asmenys. Dar daugiau, būti vyru ar moterimi nėra tik kažkas biologiško, nes žmogaus kūnas nėra tik žmogaus instrumentas, bet neatsiejama asmens dalis ( May E. W. Sex, Marriage and Chastity: Reflections of a Catholic Layman, Spouse and Parent. Chicago: Franciscan Herald Press. 1981. P. 9). Lytiškumas neprilygsta jokiai žmogaus kūno funkcijai ir negali būti traktuojama kaip biologinis ar socialinis konstruktas. Lyties samprata nuosekliai išplaukia iš visuminio požiūrio į žmogų kaip nedalomą kūno ir dvasinės sielos vienovę. Lyties principas siekia iki pačių žmogaus būties gelmių, persmelkia visas žmogaus buvimo plotmes – tiek kūniškąją, tiek psichinę, tiek dvasinę. „Lytiškumas būdingas vyrui ir moteriai ne tik biologiniu, bet ir psichologiniu bei dvasiniu lygmeniu, ir jo žymę turi bet kuri jų išraiška. Toks skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių tarpusavio papildomumu, visiškai atitinka Dievo planą pagal kiekvieno pašaukimą.“(Popiežiškoji šeimos taryba. 13.) Mūsų lytiškumas yra svarbus tam, kuo mes esame, ir paveikia mūsų mintis, jausmus ir veiksmus (Plg. Coleman D. G. Human sexuality: An All- Embracing Gift. New York: Alba House. 1992. P. xv.)
Lytiškumo prasmė. „Žmonių lytys yra tam, kad dvasiniame susijungime papildytų poliariniais skirtingumais jose konkretizuotą tą pačią Dieviškąją žmogaus idėją“, kuriai „svarbu ne josios egzempliorių skaičius, bet tobula josios išraiška“(Maceina A. Raštai. T. 9. 2006. P. 11, 23.) Gyvūnų lyčių skirtingumas prasideda ir baigiasi biologiniu prasmingumu: gyvuliai yra dvilyčiai tik todėl, kad gausintų savo rūšį. Tačiau žmogaus lytiškumas skirtas pirmiausia bendrystei, kurios tobuliausia išraiška yra meilė. Žmogus pašauktas mylėti ir dovanoti save kūnu ir dvasia. Moteriškumas ir vyriškumas yra viena kitą papildančios dovanos. Taigi žmogaus lytiškumas – tai konkretaus gebėjimo mylėti, kuriuo Dievas apdovanojo vyrą ir moterį, neatsiejama dalis. Lytiškumas yra būdas užmegzti ryšį su kitu ir jam atsiverti; dėl to jo tikrasis tikslas yra meilė, tiksliau sakant, meilė kaip dovanojimas ir priėmimas, kaip davimas ir gavimas. Santykis tarp vyro ir moters yra iš pagrindų meilės santykis (Popiežiškoji šeimos taryba. 11)
Krikščioniškoji etika žmogaus lytiškumą supranta kaip meilės ir gyvybės perdavimą (Plg. Curran E. Ch. Themes in Fundamental Moral Theology. London: Notre Dame. 1997. P. 178.) Visada yra pabrėžiamas nenutraukiamas egzistencinis ir psichologinis ryšys tarp gyvybę perduodančios, arba prokreacinės, žmogaus lytiškumo dimensijos ir meilę perduodančios, arba asmenis jungiančios, dimensijos (Plg. May E. W. Sex, Marriage and Chastity. 1981. P. 3). Asmuo savo kūnu išreiškia meilę, kuri suprantama kaip dvasinis žmogaus išgyvenimas ir jo pašaukimas, tačiau kūniškasis meilės ženklas yra kūdikis. Iš tokio žmogaus, kaip kūniško – lytinio asmens, suvokimo išryškėja, kad žmogus savavališkai negali priešpriešinti šių dviejų lytiškumo dimensijų – meilės išreiškimo ir prokreacijos.