Lytiškumo ir lytinio potraukio raiškos (seksualumo) santykis

Biologine prasme lytinis instinktas yra rūšies išlikimo sąlyga. Taigi žmogaus lytinis potraukis yra ir žmonijos egzistencijos sąlyga. Homo sapiens rūšies buvimas yra „pirminis ir pagrindinis gėris“1, visi kiti žmogaus gėriai: kūryba, tobulėjimas, meilė ir t. t., priklauso nuo šio pirminio gėrio. Žmogus gali veikti ir kurti tik todėl, kad jis yra. Vadinasi, žmogaus lytinis potraukis yra ne tik gamtinė jėga, bet ir vienintelė sąlyga, laiduojanti žmogaus buvimą, todėl jis turi kitą, svarbesnę nei gamtinė – egzistencinę prasmę. Žmogaus egzistencija yra ne gamtos mokslų, bet filosofijos tyrimo objektas. Todėl tik filosofiškai žvelgiant į lytinį potraukį kaip į pačią žmogaus egzistencijos priežastį galima rasti tikrą jo reikšmę2. Lytinis potraukis kaip žmonijos egzistencijos sąlyga, asmens meilės ir kūrybos potencija yra neabejotinas gėris. Tačiau šią gamtinę jėgą tikrai žmogiška ir asmeniška patirtimi padaro gebėjimas ją suvaldyti. Suvaldymas, kaip savaiminė gynybinė reakcija į aklos gamtinės jėgos prievartinį įsiveržimą, būtinas, nes „gresia natūraliam asmens gebėjimui apsispręsti“3. Lytinio potraukio suvaldymo pagrindinė sąlyga – skaistumas. Todėl lytinio ugdymo tikslas yra skaistumo ugdymas. Skaistumo idealas jaunimui reikalingas ne kaip gamtos prado neigimas, bet kaip lavinimas susivaldyti, kaip įkvepiantis žmogaus pavyzdys to, ką gali pasiekti žmogaus valia, kaip jaunimo brandinimas žmogiškajam pašaukimui – meilei. Skaistumas nėra tik lytinių santykių neturėjimas, bet yra tikra tiesa apie kūno, dvasinės sielos ir lytiškumo supratimą.

Lytiniai santykiai, kaip meilės atbaigimas kūno kalba, turi du neatsiejamus tikslus: sujungti ir sukurti. Sujungti abu sutuoktinius į kuriamą meilės bendruomenę, kurią vainikuoja kūdikis. Santuokinis aktas, orientuotas „į gyvybės perdavimą, yra fiziniu lygmeniu didžiausia sutuoktinių meilės bendrystės išraiška. Ištrauktas iš abipusio savęs dovanojimo – tikrovės, kuria krikščionis gyvena palaikomas bei praturtintas ypatingos Dievo malonės, – jis praranda savo reikšmę, atidengia individo egoizmą ir yra moralinė netvarka“4. Vadinasi, įgyvendinant žmogaus prigimties vienovės principą, kaip žmogaus kūno ir dvasinės sielos nedalomumą, lytiškumo prasmės dviejų dimensijų – meilės išreiškimo ir prokreacijos neatsiejamumą, galima teigti, jog lytiniai santykiai yra teisėti tik santuokoje. Tik santuokinis lytinis aktas išlaiko pagarbą santuokiniams gėriams, tokiems kaip santuokinė ištikimybė ir vaikų gėris. Tik santuokinis aktas yra atviras santuokinei meilei ir naujai gyvybei. Taigi santuokiniai lytiniai santykiai pagal savo prigimtį yra sujungiantys abi žmogaus lytiškumo dimensijas: meilę perduodančią, arba asmenis jungiančią, ir gyvybę perduodančią, arba prokreacinę. Iš tiesų abi šias dimensijas jungiantis ryšys ir yra pati santuoka.