Žmogaus asmuo ir lytiškumas

 

Nuo teisingo ar klaidingo žmogaus asmens suvokimo priklauso ir bioetinių problemų sprendimas. Deja, šiandien labai gaji klaidinga dualistinė antropologija, pagal kurią į žmogų žiūrima tik kaip į sąmoningą subjektą, kurio orumas priklauso nuo sugebėjimo mąstyti ir apsispręsti, kitaip sakant nuo sąmoningumo laipsnio, bei nuo sugebėjimo savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą.  Pats kūnas ir kūno gyvybė pagal šį mąstymą yra tik būtina priemonė asmeniui, nes be jo negali egzistuoti sąmoningas juslinis subjektas. Iš to seka, kad kūnas ir kūniška gyvybė yra kažkas, kas yra skirtinga nuo asmens, ir tokiu būdu yra tik instrumentinis gėris, gėris asmeniui, o ne asmens gėris.

Krikščionybė žmogaus asmenį supranta kaip neatsiejamą kūno ir sielos vienovę. Ji žmogaus nesutapatina tik su kūnu – toks sutapatinimas būdingas grynai materialistinei sampratai – ir nesutapatina jo su siela, kaip sutapatinama daugelyje Rytų religijų. Žmoguje susitinka du vienas su kitu labai glaudžiai susiję pradai: medžiaginis (kūnas) ir dvasinis (siela). „Sielos ir kūno vienybė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno „forma“; vadinasi, iš medžiagos sudarytas, dvasinės sielos veikiamas, kūnas tampa žmogišku ir gyvu kūnu; dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį“ (KBK, 365). Taigi kalbama apie žmogišką prigimtį, kuriai būdingas kūniškumas ir dvasiškumas. Žmogus tiesiog yra kūniškas asmuo, arba įkūnyta dvasinė būtybė.

Todėl kūno gyvybė nėra kažkas, kas būtų „mažiau“ už asmenį, būtų subasmeniniame lygmenyje ir priklausytų gamtos sferai, kuriai žmogus, asmuo, turi viešpatavimo galią. Žmogaus kūnas ir kūno gyvybė yra neatsiejama integrali žmogaus asmens dalis, ir yra asmens gėriai, o ne tik gėriai asmeniui. Asmuo atsiranda, kada atsiranda gyvas žmogaus kūnas  ir egzistuoja tol, kol išlieka gyvas jo kūnas. Dėl to kūnas negali būti traktuojamas tik kaip audinių, organų ir funkcijų derinys, jis negali būti vertinamas lygia greta su gyvūnų kūnu: jis yra sudedamoji dalis asmens, kuris per jį reiškiasi ir veikia. Tiktai kūne ir per kūną apčiuopiame konkretų, realų asmenį. Todėl bet kuri intervencija paliečia ne tik audinius, organus ir jų funkcijas, bet ir patį asmenį. Asmens neliečiamumas pirmiausia pasireiškia žmogaus gyvybės neliečiamumu. Kiekviena neteisėta intervencija į kūną yra asmens orumo pažeidimas.