Žmogaus asmuo nuo prasidėjimo momento

Bioetikoje iškylantys sunkumai susiję su klaidingom žmogaus gyvybės atsiradimo sampratom. Deja, akivaizdūs mokslo faktai yra interpretuojami taip, kad būtų lengviau manipuliuoti su žmogaus gyvybe. Tačiau akivaizdi tiesa yra ta, kad jei paprastas žmogus nepripažįsta žmogaus atsiradimo fakto nuo jo prasidėjimo momento, jis gali to ir nesuprasti, bet jei tai teigia gydytojas – jis meluoja ir deja, tai daro iš suinteresuotumo.  Todėl yra svarbu ieškoti argumentų, padedančių įrodyti ir įsitikinti tiesa, kad asmuo atsiranda nuo prasidėjimo momento. Panagrinėsime keletą teorijų ir pasistengsime jas kritiškai įvertinti.

1. Asmuo – yra statusas, suteiktas kitų. Šią teoriją palaiko Pierre de Locht. Jis teigia, kad žmogaus vaisių galima laikyti asmeniu tik tada, kada jo tėvai suteikia jam tą asmens statusą ir patys pripažįsta vaisių kaip asmenį. Tai, žinoma, yra absurdiška, nes vaisius gali būti pripažįstamas asmeniu tik tėvo arba motinos, taigi tada kaip jį vadinti? Išeitų, kad „asmenį“ sudaro kažkas, kas yra duota žmogaus. Nors ir yra tiesos Lochto pasakyme, jog asmenys yra būtybės, kurios egzistuoja tik tarpasmeninėje bendruomenėje, tačiau nereikia didelio tikėjimo, kad suprastum, jog vaisius „tampa“ asmeniu ne dėl tėvų suteikiamo neva asmens statuso.

Mary Warnock irgi palaiko šią teoriją, sakydama, jog terminas „asmuo“ nėra biologinis terminas. Tai daugiau juridinis terminas, todėl turi būti kažkokie kriterijai, kurie padėtų kokią tai būtybę pavadinti asmeniu. Tačiau autorė taip ir nepasiūlė jokio kriterijaus.

2.Asmuo- bruožas, apspręstas vystymosi. Michael Tooley sako, kad būti žmogumi dar nereiškia būti asmeniu, kadangi ne visi atitinka asmeniui būdingus kriterijus. Tačiau Germain Grisez aiškiai pasisako, kad „asmens statusas“ nėra įsigyjamas dalykas arba kieno nors kito suteikiamas. Jis čia pasinaudoja kasdiene kalba, kurioje paprastai sakoma „žmonės“. Tačiau taip sakoma ir apie vyrą bei moterį ar vaiką. Tarptautiniuose žodynuose (Webster’s Third International Dictionary; Oxford English Dictionary) terminas „asmuo“ yra naudojamas apibrėžti gyvą žmogišką individą. Kai kalbama apie suaugusį žmogų, šis terminas „asmuo“ yra taikomas tiesiog spontaniškai, nes tai yra jo būties bruožas. Suaugę, kalbėdami apie save, niekada nekalba apie kokį tai laikotarpį kada jie nebuvo asmenys.

3. Asmuo- tik sąmoninga būtybė. Tai yra dualistinė pažiūra, tačiau labai paplitusi. Ją vysto jau minėtas Tooley ir Joseph Fletcher. Pagal juos asmuo yra tik sąmoningas subjektas, kuris suvokia save ir sugeba bendrauti su kitais. Pagal juos išeina, kad kūnas ir kūno gyvybė yra kažkas subpersonalaus, tik biologiška ir tik kaip instrumentas asmeniui. Ši teorija negali atsakyti į klausimą „kas aš esu?“: pagal ją aš esu arba „bekūnis asmuo“ arba „beasmenis kūnas“, tačiau aš nesu nei viena nei kita (aš esu „kūniškas asmuo“).

„Žmogus asmuo“ atsiranda, kada atsiranda jų asmeniški kūnai ir nustoja būti „žmogumi – asmeniu“, kada jų asmeniški kūnai miršta.

4.Asmuo-priklausomai nuo jutimo organų ir smegenų išvystymo. Šios teorijos šalininkai atmeta dualizmą, bet jie teigia, kad žmogaus embrionas savo pradinėse stadijose negali būti vadinamas „asmeniu“, nes tai priklauso nuo jutimo organų ir smegenų išsivystymo. Jie pripažįsta, jog tai yra esminė savybė (jau esanti), o ne įsigyjama savybė (iš šalies). Pagal juos embrionas esminiai pasikeičia nuo „prieš-asmeninės“ būtybės iki „asmens“. Tačiau yra moksliškai įrodyta, kad kiekvienas embrionas turi savą specifišką vystymosi tendenciją, kad jame yra visų organų užuomazgos (tame tarpe ir smegenų).

Tačiau šiandien traktuojama, jog žmogus yra miręs, kada jo visų galvos smegenų funkcijos išnyksta, tai kodėl, gali kas nors paklausti, yra klaidinga galvoti jog „asmuo“ atsiranda tada, kada išsivysto smegenys? Germain Grisez atsako, jog tai neteisinga, nes tai yra tik faktų iškraipymas. Kada visos galvos smegenys žūsta, organizme nebelieka kas galėtų integruoti (ir valdyti) organizmo funkcijas; o tuo tarpu dar prieš išsivystant smegenims gyvame, gyvenančiame žmogaus organizme yra kažkas tai zigotoje ( yra ankstyvoje embriono fazėje) kas iš tiesų integruoja (ir valdo) tą organizmą ir niekas negali pasakyti, kad organizmas ( biologiškai identifikuojamas žmogiškas individas) yra miręs.

Taip pat negalime teigti, jog ankstyvose stadijose embrionas „nėra panašus į žmogų“. Palyginamoji anatomija aiškiai įrodė, kad žmogaus embrionas yra unikalus ir būdingas tik žmogui

5.Asmenys susiformuoja 2 savaitės po apvaisinimo. Ši teorija yra paplitusi dėl dvynių atsiradimo fenomeno. Ją gina Norbert Ford. Šios  teorijos esmė yra ta, kad yra teigiama, jog ankstyvoje vystymosi stadijoje embriono (kai kas vadina pre-embrionu) dar prieš implantaciją ląstelės yra totipotencialios, t.y. kiekviena ląstelė gali tapti atskiru individu. Pagal Fordą zigota yra genetiškai ir biologiškai žmogiška, visiškai skiriasi nuo tėvų, bet dar nėra ontologiškai atskiras žmogiškas individas, bet greičiau individų kolonija, kur kiekviena ląstelė yra pajėgi išsivystyti į atskirą žmogišką individą, kadangi yra galimybė, kad dvyniai gali išsivystyti iš vieno embriono dar prieš implantaciją (paprastai 14 d. po apvaisinimo).

Tačiau yra įrodyta, kad 35 % monozigotinių dvynių atsiranda dalijantis blastomeroms anksčiau nei 14 d. Tai kalba jog individas atsiranda anksčiau.

Monozigotiniai dvyniai atsiranda 1: 270. Kas apsprendžia dalijimąsi, nėra žinoma. Siamo dvyniai, vaisius-vaisiuje atsiranda, kada dalijimasis vyksta po dviejų savaičių.

Germain Grizes sako, kad žmogiška zigota nėra potencialus asmuo, kuris gali išsivystyti į tikrą asmenį ( jei viskas klostysis gerai). Zigota yra tikras asmuo, kuris turi žmogišką potencialą ir visada išliks tas pats individualus asmuo. Biologiniai faktai patvirtina, jog apvaisinimo metu mes jau turime žmogų. Tai nereiškia, kad jis ar ji kada nors taps žmogumi – jis ar ji jau yra žmogus. Tačiau išlieka filosofinis klausimas ar tas žmogus savo pradinėse užuomazgose yra asmuo? Tai yra 2 skirtingi klausimai (filosofiškai).

Tačiau mes negalime daryti skirtumo tarp žmogaus ir asmens. Toks skirstymas yra dirbtinis ir sąmoningas, nes patogu sakyti, kad negimęs žmogus dar nėra asmuo, taigi jo nužudymas nebus nusikaltimas, nes tik asmenys turi teises; lygiai taip pat patogu sakyti, kad žmogus komos būsenoje jau nėra asmuo ir todėl jo nužudymas nėra nusikaltimas. Tačiau argi galima turėti asmenį, neturint žmogaus? Ir atvirkščiai, argi gali būti žmogus tuo pačiu nebūdamas asmeniu?

Priešingai teigdami, mes nueisime prie Platono ar Dekarto kūno/sielos, sielos/kūno ar netgi kūno/kūno suskaldymo. Beje, Aristotelio ir Tomo Akviniečio asmens apibrėžimas atitinka šiandienos mokslinius faktus.

Pagal Ashley ir Moraczewski aiškiausias įrodymas, kad egzistuoja žmogiškas organizmas nuo pat pradžių, yra egzistavimas (Centrinės Kontrolės) organo, kuris padeda palaikyti homeostazę ir užtikrinti tolesnį embriono vystymąsi. Žinome, kad smegenys yra tas Centrinės Kontrolės Organas suaugusiame (subrendusiame) organizme, bet kol jų dar nėra, reiškia kažkas atlieka jų funkcijas ir tai yra zigotos branduolys, naujas derinys, kuris atsiranda susiliejus spermatozoidui ir kiaušinėliui. Reiškia, yra akivaizdu, kad žmogiškas organizmas egzistuoja jau nuo lytinių ląstelių susiliejimo, ir tas žmogiškas organizmas jau yra asmuo.