Dvigubos pasekmės principas

Neretai, siekiant gero tikslo ir atliekant veiksmą, kurio objektas yra geras, neišvengiamai kyla ir blogos pasekmės. Šiais atvejais veiksmo moralumas vertinamas, pasitelkiant dvigubos pasekmės principą.

Padarinys yra netiesiogiai savanoriškas, jei jis nėra norėtas, o tik leistas kaip neišvengiamas tiesiogiai norėto objekto rezultatas. Taip, pvz., embriono mirtis, pašalinus gimdą dėl vėžio, nėra norėta nei kaip priemonė, nei kaip tikslas, o tik leista kaip netiesiogiai savanoriškas padarinys. Kitaip sakant, tai yra nenorėta, bet neišvengiama bloga pasekmė, atliekant gerą veiksmą, t.y. gydymo tikslu pašalinant suvėžėjusią gimdą. Tokiu būdu matome, kad gydytojas neatlieka blogo moralinio veiksmo, nes, nepaisant to, kad nors embrionas ir žuvo, jo atliekamas veiksmas yra gydymo veiksmas ir dėl to moralus. Toks gydytojo veiksmas yra pateisinamas pagal dvigubos pasekmės principą ir todėl yra moralus. Šis principas taip pat yra taikomas, norint atskirti eutanaziją su morfijaus injekcija nuo paliatyvinio gydymo atveju nuskausminimui skiriamo morfijaus.

Kadangi būna atvejų, kada ne tik kad moralu, bet netgi privaloma žmogui leisti numirti, iškyla moraliniai klausimai, koks turi būti mūsų elgesys jų atžvilgiu. Tuomet mes turime tik dvi galimybes: arba pagreitinti mirtį ar net ją sukelti, bet tai būtų eutanazijos atvejis ir kaip tiesioginė žmogžudystė nemoralus veiksmas, arba turime leisti žmogui numirti „laiminga mirtimi“ kada mirtis nėra nei mūsų veiksmų tikslas nei priemonė į kokį nors mūsų tikslą, pvz., kad žmogui neskaudėtų, kad jis nekentėtų. Tarp šių dviejų galimybių ne tik kad nėra jokio panašumo (išskyrus, kad abiem atvejais ligonis gali mirti), bet yra begalinis skirtumas koks yra tarp sunkaus nusikaltimo ir gero moralaus veiksmo. Žmogus nėra moraliai atsakingas už tai kas vyksta natūraliai, t.y. be jo valios įsikišimo ( natūrali mirtis dėl tam tikros ligos komplikacijų), bet jis atsako už veiksmus ir jų padarinius, kuriuos atlieka suvokdamas ir valingai (žmogaus mirtis pagreitinama arba žmogus nužudomas eutanazijos atveju).

Sveikatos apsaugos darbuotojas yra pašauktas rūpintis ligoniu ir priimti jo natūralią gyvenimo pabaigą. Yra esminis skirtumas tarp “mirties sukėlimo” ir “sutikimo mirti”; pirmuoju atveju yra gyvybę žudantis veiksmas, antruoju- gyvybė priimama iki galo. Yra moraliai leistina tam tikromis sąlygomis atsisakyti vadinamojo užsispyrėliško gydymo, t.y. nebetaikyti tų medicinos procedūrų, kurios nebeatitinka realios ligonio padėties dėl šių priežasčių: 1) kada gydymas yra neefektyvus arba 2) kada toks gydymas pačiam ligoniui yra nepakeliamas. Šiais atvejais tam tikros priemonės nėra taikomos, neturint intencijos sukelti mirtį, bet tikslu nutraukti neefektyvių arba ligoniui nepakeliamų priemonių naudojimą. Taigi tų veiksmų negalime vadinti eutanazija. Eutanazija bus tuomet, kada netaikomos gyvybę palaikančios priemonės dėl to, kad pati ligonio gyvybė, kuri gali būti palaikoma, yra traktuojama kaip našta ligoniu ir tokiu būdu turi būti nuimama nuo ligonio, o kaip priemonė tokiai gyvybei sunaikinti yra netaikyti gyvybę palaikančių priemonių.

Bet kuris gydytojas žinos ir jaus esminį skirtumą, kada jis kažką darys, norėdamas palengvinti kančias ir kada jo veiksmo tikslas bus sukelti ligoniui mirtį. Tuo atveju, kada vaistai dėl pašalinio poveikio taip pat artins ligonio mirtį, bet gydytojo intencija bus nuskausminti, o ne nužudyti, toks veiksmas bus moralus ir pateisinamas. Čia ir yra remiamasi anksčiau minėtu dvigubos pasekmės principu.

Tiesioginis nekalto žmogaus nužudymas, kada mirtis yra trokštama kaip tikslas arba kaip priemonė, visada yra nepateisinamas. Moraline prasme nėra jokio skirtumo, ar atliekami veiksmai, ar atvirkščiai – nieko nedaroma, jei siekiama to paties tikslo- nutraukti žmogaus gyvybę. Taigi esminis eutanazijos apibūdinimas yra nužudymas.

Tačiau ne visi veiksmai, kurie yra susiję su rizika žmogaus gyvybei yra moraliai blogi. Suprantama, kad neįmanoma visą laiką išvengti rizikos gyvybei. Vartojant bet kokius vaistus, visada susiduriama su vienokiais ar kitokiais pašaliniais poveikiais. Tokiais atvejais kyla klausimas, ar yra moralu atlikti gerą veiksmą, jeigu yra pramatomos nors ir nenorimos, bet ir blogos pasekmės. Arba kitaip sakant, ar privalome atsisakyti to gero veiksmo tam, kad išvengtume pramatomų blogų pasekmių.

Žmogus yra saistomas imtis protingų priemonių, kad išvengtų blogio. Būtų neprotinga visai atsisakyti daryti kažką gero, bijant, kad tik neišeitų kas nors blogo. Jeigu norimas geras tikslas yra toks svarbus ir didelis gėris, kad jo atsisakymas protingai galvojant būtų per didelė kaina mokama už blogio išvengimą, tuomet nėra pareigos nuo to gero veiksmo atsisakyti ir paaukoti gerą pasekmę siekiant blogiui užkirsti kelią.1 Pagal dvigubos pasekmės principą, galima atlikti veiksmą, iš kurio seka dvi pasekmės: viena gera, kuri yra norima ir kitomis priemonėmis nepasiekiama, o kita bloga pasekmė, kuri yra nenorima, bet neišvengiama nors ir pramatoma, jeigu vienu metu yra išpildomos keturios sąlygos:

  1. Pats veiksmas turi būti geras savyje.
  2. Veikiančio asmens intencija turi būti gera .
  3. Bloga pasekmė negali būti priemonė gerai pasekmei pasiekti.
  4. Turi būti labai svarbi priežastis atlikti veiksmą.

Bloga pasekmė turi būti nenorima ir jos neturi būti siekiama kaip tikslo arba kaip priemonės į tikslą. Aktyvios eutanazijos atveju, sušvirkščiant mirtiną morfijaus dozę, ligonio mirtis kaip tik yra norima ir tai yra priemonė nutraukti ligonio kančias. Vartojant tą patį morfijų nuskausminimo tikslais, kad ligoniui palengvinti kančias, tikslas yra, kad neskaudėtų, nors morfijus gali trumpinti žmogaus gyvenimą ir net pagreitint mirtį, tačiau šis pašalinis poveikis nėra norimas, tačiau tik neišvengiamas.

Pasyvios eutanazijos atveju kažkas yra nedaroma su tikslu, kad žmogus mirtų ir “nesikankintų.” Kentėjimų pašalinimui pasirenkama bloga priemonė- ligonio mirtis, kuri nėra natūrali mirtis dėl susirgimo, bet mirtis dėl neveikimo, gyvybę palaikančios priemonės netaikymo.

Užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju žmogui netaikoma neefektyvi ar ligoniui nepakeliama priemonė, kad neprailginti kančių, ir žmogus miršta natūralia mirtimi nuo susirgimo. Minėtų priemonių netaikymas nėra mirties priežastis. Taigi nors pacientas, nutraukus gyvybę palaikančių priemonių naudojimą gali mirti, žmonių, priimančių tokį sprendimą intencija niekad negali turėti tikslo nužudyti. Jų ketinimai, atliekant šį veiksmą, turi būti noras nutraukti tuščias pastangas(t.y. neefektyvų gydymą) ar pašalinti tokio gydymo naštą(pvz., nepakeliamą skausmą).