Prigimtinis moralinis įstatymas

Prigimtinis moralinis įstatymas, kaip idėja, yra  toks pat senas kaip ir filosofija. Jis buvo kritikuojamas ir kartais paniekinamai puolamas, bet nebuvo rasta jokia alternatyva, kuri galėtų jį pakeisti. Prigimtinio moralinio įstatymo doktrinos išvystymui didelę įtaką turėjo Tomas Akvinietis.

Terminas “prigimtinis įstatymas” remiasi tomis moralinėmis įžvalgomis, kurių žmogus įstengia pasiekti protu. Žodis “prigimtinis” kaip sąvoka  reiškia, kad 1) jis nėra antgamtinis, t.y. nėra perduodamas antgamtiniu būdu; 2) nėra pozityvus, t.y. ne įstatymų leidžiamosios valdžios paliepimo rezultatas; 3) glūdi žmogaus prigimtyje ir iš jos kyla. Tai rodo, kad prigimtinio įstatymo doktrina yra susijusi su visa prigimtine etika. Prigimtinis įstatymas, moralinis prigimties įstatymas, prigimtinė etika ir prigimtinė moralė yra sinonimai.

Prigimtinio įstatymo doktrina yra fundamentalios reikšmės visų pirma dviem atžvilgiais. Pirma, ji yra universalios moralinės tvarkos pagrindas ir etinės išminties šaltinis, bendras ne tik krikščionims, bet ir visai žmonijai, nes ji remiasi realybe, kurioje dalyvauja visa žmonija: bendru žmoniškumu ir egzistencinėmis sąlygomis. Antra, prigimtinis įstatymas yra vienintelė derama apsauga nuo despotiškos politinės ir įstatyminės valdžios.1

Kartais prigimtinis moralinis įstatymas vadinamas tiesiog gamtos dėsniu, tačiau toks pavadinimas yra netikslus ir klaidinantis, nes esama įvairių rūšių gamtos dėsnių. Ne tik dalykai už žmogaus ribų, bet ir žmogus yra pavaldus fizikiniams, cheminiams ir biologiniams dėsniams, kurie yra vadinami gamtos dėsniais. Įvairūs gamtos mokslai, tarp jų ir medicina, tyrinėja ir panaudoja šiuos dėsnius. Tačiau nors žmogus juos atranda ir jais naudojasi, jie vyksta ne žmogaus dėka.

Taip pat žmogaus dvasinis gyvenimas ir žmonių bendrabūvis turi savus, iš dalies neišvengiamus dėsningumus, vadinamuosius psichologinius ir sociologinius dėsnius, tačiau visa tai dar neturi nieko bendra su prigimtinio moralinio įstatymo kategorija. Pastaroji yra susijusi ne su savaime esančiomis ir funkcionuojančiomis buvimo žmogumi dalinėmis struktūromis, o su tikrąja ir plačiąja žmogaus paskirtimi ir tobulumu. Žmogus gali pažinti šį tikslą ir svarbiausius kelius, vedančius į jį. Jis pažįsta juos kaip uždavinius, už kuriuos jis yra atsakingas. Jie anaiptol nevyksta savaime, bet juos vykdo arba jų nevykdo žmogus. Taigi prigimtinis įstatymas siaurąja prasme nėra įgimtas, nes jo turinys, susidedantis iš principų bei priesakų apie tai, ką reikia daryti ir ko reikia vengti, nėra įgimtas, o įgimtas yra protas, t.y. sugebėjimas pažinti principus bei priesakus, sudarančius prigimtinį įstatymą.

Prigimtinis moralinis įstatymas yra glaudžiai susijęs su prigimtine teise ( Tomas Akvinietis šias sąvokas vartoja kaip lygiareikšmes). Prigimtine teise tikra to žodžio prasme vadinama visa tai, kas žmogui dėl jo buvimo žmogumi teisėtai priklauso ir yra reikalinga, kad jis galėtų žmogiškai gyventi ir siekti tobulumo. Prigimtinė teisė yra pvz., teisė į gyvenimą, į laisvę ir į viską, kas reikalinga gyvenimui. Atskiro žmogaus ir tam tikros bendrijos, pvz., šeimos, prigimtinę teisę atitinka kitų žmonių ir bendrijų, pvz., valstybės, prigimtiniu įstatymu pagrįsta pareiga gerbti šią prigimtinę teisę. Vadinasi, prigimtinė teisė yra svarbus prigimtinio moralinio įstatymo objektas.2

Prigimtinio įstatymo prasmę galima suprasti taip: ji remiasi žmogaus asmens prigimtimi, o asmuo suprantamas kaip sielos ir kūno vienybė, jungianti visus polinkius, tiek dvasinius, tiek biologinius ir visa kitas savybes, būtinas tikslui pasiekti. Prigimtinis įstatymas išreiškia ir nurodo tikslus, teises ir pareigas, kurios remiasi žmogaus asmens kūnine ir dvasine prigimtimi. be to, jis neturi būti suvokiamas kaip tiesiog biologinis normatyvas, bet turi būti apibrėžiamas kaip protinga tvarka, pagal kurią žmogus turi rikiuoti ir tvarkyti gyvenimą bei veiksmus. Pavyzdžiui, pareigos absoliučiai gerbti žmogaus gyvybę ištakų ir pagrindo reikia ieškoti pačiame asmens orume, o ne vien prigimtiniame polinkyje saugoti fizinę gyvybę. Tad žmogaus gyvybė, būdama pagrindinis žmogaus gėris, įgyja moralinę reikšmę per ryšį su asmens gėriu, nes asmuo visuomet turi būti gerbiamas dėl jo paties: nors nužudyti nekaltą žmogų visada yra morališkai neleistina, gali būti leistina ir pagirtina atiduoti savo gyvybę artimo meilės vardan. Iš tikrųjų tik remiantis žmogaus asmeniu kaip integralia vienybe, t.y. siela, kuri išreiškiama kūnu, ir kūnu, formuojamu nemirtingos dvasios, galima perprasti ypatingą žmogaus kūno prasmę.Prigimtiniai polinkiai įgyja moralinę kokybę tik tokiu mastu, kokiu būna susiję su žmogaus asmeniu ir jo autentišku veikimu, kuris, kita vertus, įmanomas tik neperžengiant žmogaus prigimties ribų.3

Prigimtiniam moraliniam įstatymui būdingos dvi pagrindinės ypatybės: visuotinumas ir nekintamumas. Šis įstatymas saisto kiekvieną žmogų visais laikais ir visur, nes jo pagrindas – žmogaus prigimtis. Savo esminiais bruožais jis bendras visiems. Būdamas įrašytas protingoje asmens prigimtyje, jis galioja kiekvienai protu apdovanotai ir istorijoje gyvenančiai būtybei.

Yra išskiriami pirminiai ir antriniai prigimtinio įstatymo principai, apimantys visas elgesio normas, kylančias būtinai iš žmogaus prigimties, t.y. tam tikrą visumą teisių ir pareigų. Pirminiai principai yra tos normos, kurias tikrai kiekvienas normalus žmogus gali pažinti savo protu. Jos yra savaime aiškios iš prigimties. Pirminiai prigimtinio įstatymo principai yra akivaizdūs, bet ne aprioriniai moraliniai sprendimai. Jie yra sąlygoti patirties. Bet sykį patirti, jie praktiniam žmogaus protui iškart būna aiškūs. Kai tik proto išsivystymas leidžia žmogui suvokti mintis, kurias išreiškia pirminiai principai, jie iškart pripažįstami kaip savaime suprantami. Prie pagrindinių principų priskiriamos šios akivaizdžios tiesos, kurių įrodinėti nereikia: “reikia daryti gera ir vengti blogio”, “nevalia niekam daryti bloga”, Auksinė taisyklė, “ mylėti savo artimą”.

Antriniai principai betarpiškai kyla iš pirminių principų, turint omenyje pagrindinius žmogaus gėrius, kuriuos žmogus atskleidžia protu bei gyvenimo patirtimi ir į kuriuos yra nukreipti žmogaus poreikiai. Pvz., principas “niekam nevalia daryti bloga”, pritaikytas žmogaus gyvybės gėriui, tampa “nežudyk”. Antriniai principai sutampa su Dekalogu.

Yra dar tolimesnės išvados iš pirminių principų, kurios nėra tokios akivaizdžios ir reikalauja nemažų žmogaus proto pastangų, pvz., santuokos neišardomumas, poligamijos neleistinumas.

Prigimtinio įstatymo nekintamumas reiškia, kad kai tik pasirodė žmogus, apdovanotas protu, iš žmogaus prigimties kilo tam tikros fundamentalios normos, susijusios su gėriu ir blogiu, ir jos egzistuos tol, kol egzistuos žmogaus prigimtis. Žmogaus prigimtyje yra kažkas pastovaus, tai, kas išlieka per visus istorinius ir kultūrinius pokyčius. Faktas, kad žmogus yra kultūros kūrėjas, rodo, kad jis viršija pačią kultūrą, nėra joje užsisklendęs, kad kai kas žmoguje peržengia kintamumo ribas. O tas “kai kas” yra būtent žmogaus prigimtis. Pripažindami kultūrų įvairovę, stebime, kad yra daugybė bendrų elementų ir pirmiausia moralinių normų.4