Civilinės teisės ir moralės santykis
Bioetikoje daug įtampos sukelia civilinės teisės ir moralės neatitikimas. Moralė yra sistema normų, nustatančių žmogaus pareigas visuomenės ir kitų žmonių atžvilgiu. Pilietinio įstatymo tikslas skiriasi nuo moralės įstatymo tikslo ir yra ribotesnis. Pilietinio įstatymo ribotumas pasireiškia dėl dviejų priežasčių: iš vienos pusės, jis dėl savo prigimties nepajėgus pasiekti ir garantuoti vidinės veikiančio asmens intencijos; iš kitos pusės, pilietinis įstatymas apima tik tuos žmogaus veiksmus, kurie turi sąryšį su visuomene, kitų žmonių teisėmis ir bendruoju visuomenės gėriu. Todėl nė vienoje gyvenimo sferoje pilietinis įstatymas negali pakeisti sąžinės ar norminti dalykų, kurie nepriklauso jo kompetencijai, žmonių bendrojo gėrio apsaugai pripažįstant ir ginant pagrindines jų teises bei taikos ir viešosios moralės palaikymui. Tikrasis pilietinio įstatymo tikslas – garantuoti tvarkingą socialinį bendrabūvį, grindžiamą tikruoju teisingumu. Dėl šios priežasties pilietinis įstatymas turi garantuoti, kad būtų gerbiamos tam tikros visų visuomenės narių prigimtos pagrindinės teisės todėl jas pripažinti bei gerbti privalo bet koks pozityvus įstatymas. Pirmiausia ir svarbiausia šių teisių – tai neliečiama kiekvieno nekalto žmogaus teisė į gyvybę.[footnote]Plg. Jonas Paulius II. Evangelium Vitae. Vilnius: Aidai. 1995. 71.[/footnote]
Šiandienos pliuralistinė visuomenė, visaip neigianti visuotinių moralinių normų egzistavimą, dėl savo pačios ateities ir demokratijos vystymo privalo iš naujo atrasti esmines prigimtas žmogiškas ir moralines vertybes, kurios kyla iš pačios žmogaus tiesos ir kurios išreiškia bei saugo asmens orumą. Nei individas, nei dauguma, nei valstybė šių vertybių negali sukurti, pakeisti ar sunaikinti – tegali jas tik pripažinti, gerbti ir skatinti.[2]
Pliuralizmas tampa ideologija, peršančia skirtingas nuomones apie bendrąjį gėrį, kai tuo tarpu bendrasis gėris gali būti geriausiai saugomas tik garantuojant visuotinai pripažįstamas asmens laisves ir pareigas. Bendrasis gėris, arba bendroji gerovė, nėra tik tam tikrų atskirų žmonių gerovių suma – tai yra nauja vertybė. Valstybės visuotinė gerovė yra institucijų ir sąlygų visuma, leidžianti individui ir mažesnėms bendrijoms harmoningai sąveikaujant siekti asmenybės sklaidos ir kultūros kūrimo. Visuotinė gerovė dėl bendros žmogiškosios prigimties išeina iš vienos valstybės ribų ir apima visą pasaulį, todėl įtraukia visos žmonijos teises ir pareigas.[3] Taigi visuotinė gerovė yra ne kiekybinė, bet kokybinė ir etinė sąvoka. Priešingai individualistinio liberalizmo sampratai, visuotinė gerovė nėra tas pats kas tik asmens gerbūvis ar net daugelio individų gerbūvių suma.
Iš čia kyla ryšio tarp pilietinių įstatymų ir moralės normų poreikis. Įstatymai bei įsakai, prieštaraudami moralinei tvarkai, netenka sąžinės saistančios galios ir tokių įstatymų priėmimas pakerta pačią valdžios prigimtį ir išvirsta į piktnaudžiavimą. Dar Tomas Akvinietis rašė, kad žmogaus (pilietinis) įstatymas turi galią tik tiek, kiek jis atitinka teisingą protą ir tuo būdu kyla iš amžinojo įstatymo, priešingu atveju jis nustoja buvęs įstatymu ir tampa smurto aktu. Taigi kiekvienas žmogaus sukurtas įstatymas gali būti vadinamas įstatymu tiek, kiek jis kyla iš anksčiau minėto prigimtinio įstatymo, bet jei jis kokiu nors būdu prieštarauja prigimtiniam įstatymui, tada jis nebe įstatymas, o greičiau įstatymo sudarkymas. [4]
Viena iš pagrindinių žmogaus teisių ir visų kitų teisių šaltinis yra teisė į gyvybę. Tai reiškia, kad įstatymai, įteisinantys nekaltų žmonių žudymą abortais ar eutanazija yra absoliučiai priešingi neliečiamai teisei į gyvybę ir tokiu būdu neigia visų lygybę prieš įstatymą. Tokie įstatymai yra radikaliai priešingi ne tik individo gėriui, bet ir bendrajam gėriui, nes prisideda prie pagarbos gyvybei menkinimo ir atveria kelius veikimo būdams, griaunantiems žmonių pasitikėjimo vieni kitais santykius. Dėl tokios savo prigimties tokie įstatymai neturi juridinės galios. Kaip tik dėl to, kad teisės į gyvybę nepaisymas leidžia nužudyti žmogų, kuriam tarnauti visuomenė egzistuoja, jie kuo tiesiausiai kertasi su galimybe pasiekti bendrąjį gėrį. Vadinasi, abortus ir eutanaziją patvirtinęs pilietinis įstatymas kaip tik dėl šio patvirtinimo nustoja būti tikras, moraliai saistantis pilietinis įstatymas. Dar daugiau, egzistuoja netgi rimta pareiga tokiems įstatymams priešintis.[5]
Tačiau nors teisė ir moralė yra skirtingos, jos yra tarpusavyje susijusios. Teisė yra integruota į moralinę tvarką. Teisingas įstatymas, išleistas teisėto autoriteto tampa moraliai įpareigojančiu sąžinę. Iš kitos pusės, moralumo socialinė dimensija grindžia pilietinę teisę ir yra jos matas. Reikia pastebėti, kad visuomeniniame gyvenime, didėjant gyvenimo tempams, pilietinė teisė siekia nustatyti socialinę tvarką ir keisti visuomenės mentalitetą. Tai kas teisėta norima pristatyti visuomenei kaip moralų dalyką. Tačiau teisė, nors kartais ir gali toleruoti moralinę netvarką, bet ji niekada negali jos įteisinti.
Čia būtina pabrėžti dažnai vartojamų sąvokų tokių kaip “toleravimas”, “dekriminalizavimas”ir “legalizavimas” skirtumus. Toleravimas yra susilaikymas kažką uždrausti, jei uždraudimas galėtų sukelti didesnį blogį. Toleravimas nereiškia neteisingumo, kuris yra neteisingumas ir iš moralės ir iš teisės pusės, įteisinimo, bet greičiau realistinis teisės ribotumo kokiu nors moraliniu klausimu pripažinimas. Tačiau tolerancija negali būti diskriminacinė, nes kai yra pažeidžiama kokia nors pamatinė asmens teisė (tokia kaip teisė į gyvybę), tada valdžios tolerancija šio pažeidimo atžvilgiu jau pavirsta į bendradarbiavimą blogyje. Toleravimas nereiškia besąlygiškai pritarti kito asmens pasirinkimui, jei tas pasirinkimas yra nukreiptas prieš gyvybę (pvz., pro choice šalininkai pasisakantys už aborto pasirinkimą). Toleruoti viską reiškia netoleruoti teisingumo ir bendrojo gėrio.
Dekriminalizavimas yra teisinė sąvoka, kuri apibrėžia tam tikrą neteisingą elgesį kaip nusikalstamą, bet susilaiko nuo baudimo. Dekriminalizavimas pažeidimų, nukreiptų prieš pamatines asmens teises, taip pat yra bendrojo gėrio pažeidimas.
Legalizavimas reiškia tam tikrų veiksmų teisinį pripažinimą, už kuriuos ne tik kad nėra baudžiama, bet kurie netgi nelaikomi nusikaltimais. Kai tokie veiksmai garantuojami valstybės finansuojamose gydymo įstaigose, jie teisine kalba reiškia asmens teisę. Tokiu veiksmu, kuris nelaikomas nusikaltimu daugelyje Vakarų valstybių, yra abortas, tapęs “moterų teise”, nepaisant tiesos, kad žudomi nekalti žmonės, atimant iš jų prigimtinę ir pamatinę teisę į gyvybę.
Neteisingų įstatymų priėmimas doriems žmonėms dažnai sukelia sąžinės problemų, susijusių su bendradarbiavimu, nes jie turi teisę reikalauti, kad nebūtų priversti dalyvauti moraliai smerktinuose veiksmuose. Tai ypatinga problema bioetikoje. Kyla klausimas kiek asmuo gali bendradarbiauti kito asmens nemoraliuose veiksmuose, pats nenusikalsdamas moralei? Juk šiandienos visuomenėje vieno asmens veiksmai vis labiau yra susiję su kitų asmenų veikla, kuri nors ir teisėta, bet nesuderinama su asmens gėriu. Pavyzdžiui, tokia problema iškyla farmacininkui, parduodančiam produktus, kurie vėliau panaudojami abortui padaryti; gydytojui echoskopuotojui, tiriančiam nėščias moteris prieš abortą; dirbantiems ligoninėse, kur daromi abortai ir t.t. Tai yra situacijos, kurios sukelia sąžinės konfliktus daugeliui žmonių, ypatingai dirbančių sveikatos apsaugos sistemoje.
Gydytojai ir medicinos seserys turi pareigą reikšti sąžinės protestą. Autentiškai motyvuotas sveikatos apsaugos darbuotojo sąžinės protestas ne tik išreiškia ištikimybę savo pašaukimui, bet ir yra svarbus teisinės neteisybės, nukreiptos prieš nekaltą ir beginklę gyvybę, visuomeninio pasmerkimo ženklas.[6] Atsisakyti prisidėti vykdant neteisybę yra ne tik moralinė pareiga, bet tai yra ir pamatinė žmogaus teisė. Jei taip nebūtų, medikas būtų priverstas atlikti veiksmus, vidujai nesuderinamus su žmogaus orumu; be to, būtų iš pagrindų sukompromituota žmogaus laisvė, kurios autentišką prasmę ir tikslą sudaro jos krypimas į tiesą ir gėrį. Iš tiesų tai yra esminė teisė, kurią pilietinis įstatymas turi pripažinti ir ginti. Šia prasme medikams turi būti garantuota galimybė atsisakyti dalyvauti veiksmų prieš gyvybę planavime, parengime bei vykdyme. Tuos, kurie atsisakydami remiasi savo sąžine, būtina apsaugoti ne tik nuo teisinių bausmių, bet ir nuo bet kokių teisinio, drausminio, finansinio ar profesinio pobūdžio neigiamų padarinių.[7] Deja, Lietuvoje yra daug pavyzdžių, kada medikai dėl sąžinės konfliktų, atsisakę dalyvauti abortų daryme, turėjo išeiti į kitą darbovietę arba buvo atleisti iš darbo.
Sąžinės problema kyla ir asmenims, susijusiems su teisėkūra. Jiems irgi išlieka pareiga visada nepaklusti vidujai neteisingam įstatymui, tokiam kaip abortus ar eutanaziją leidžiantiems įstatymams, o taip pat neteisėta yra dalyvauti tokių įstatymų propagandinėje kompanijoje ar už juos balsuoti. Ypatinga problema kyla tais atvejais, kai įstatymų leidėjo, apskritai nepritariančio abortams, balsas galėtų būti lemiamas, priimant griežtesnį įstatymą, skirtą apriboti leistinų abortų skaičių, ir pakeičiant juo laisvesnį jau priimtą ar parengtą balsavimui įstatymą. Tokio asmens, kurio asmeniškas absoliutus pasipriešinimas abortams gerai žinomas, balsavimas už įstatymą, leidžiantį tačiau ribojantį abortus, kai abortus leidžiančio įstatymo visai atmesti ar anuliuoti neįmanoma, nereiškia bendradarbiavimo su neteisingu įstatymu, bet liudija teisėtą ir deramą bandymą apriboti bloguosius jo aspektus.[8]
Kaip jau buvo minėta, veiksmai, kuriuos asmuo, būdamas protingas ir laisvas, pasirenka atlikti yra svarbūs pačiam asmeniui, nes jie jį kuria kaip moralinę būtybę. Daugiausiai žmogus kažką daro kartu su kitais žmonėmis. Be abejonės, tokie veiksmai gali praturtinti veikiantį asmenį, kuris atsiveria kitiems. Dalyvavimas bendruomeniniame gyvenime apsaugo asmenį nuo užsisklendimo asmeniniuose interesuose, padeda žvelgti į kitus ne kaip į kliūtį asmeninei laisvei. Savo ruožtu bendruomenė gali egzistuoti tik pripažindama kiekvieno savo nario veiksmų vertę, nes kolektyvizmas atima iš žmogaus atsakomybę. Asmuo bendruomenės dėka gali egzistuoti ir veikti kartu su kitais, tokiu būdu realizuodamas save. Dėl šios savybės asmuo ir bendruomenė tartum suauga, o ne yra vienas kitam svetimi ir priešiški. Individualizmas gi pradiniu ir pagrindiniu gėriu laiko individo gėrį, kuriam reikia subordinuoti kiekvieną bendrijos interesą, o totalizmas individą ir jo gėrį visiškai subordinuoja bendrijai. Individualizmui rūpi individo gėrio apsauga nuo bendruomenės, o totalizmui – apsisaugojimas nuo individo savitai suprasto gėrio vardan, todėl bendrojo gėrio realizacija remiasi prievarta ir tai patvirtina įvairūs istoriniai patyrimai.[9]
Žmogus ne tik “iš prigimties” egzistuoja kartu su kitais ir turi bendrai su jais veikti, bet, veikdamas ir egzistuodamas kartu su kitais, gali pasiekti savitą esminį asmens brandumą. Dėl to kiekvienam žmogui būtina veiksmo laisvė, nes per veiksmus jis realizuoja save. Veiksmo laisvė sąlygoja ir esmiškai determinuoja etinę tvarką. O etinė tvarka į žmogaus veiksmus, būtent veikimo kartu su kitais sferoje, įneša tas determinacijas ir ribojimus, kurie plaukia iš griežtai etinių verčių ir normų. Tačiau tos determinacijos ir ribojimai nėra priešingi asmeniui, nėra jų laisvės suvaržymas, nes asmuo save realizuoja tik moraliniame gėryje, o blogis visada yra kokia nors savęs nerealizacija. Aišku, žmogus turi veikimo laisvę, turi teisę veikti, bet neturi teisės daryti blogį. Bendradarbiavimo atveju žmogus renkasi tai, ką renkasi kiti, arba net renkasi todėl, kad renkasi kiti, ir kartu tai renkasi kaip savo gėrį ir savo siekimo tikslą.[10] Iš čia kyla asmeninė moralinė atsakomybė už kartu su kitais atliktus veiksmus.
Šiandienos utilitaristinėje visuomenėje asmenys savo profesinėje veikloje yra verčiami atsisakyti savo moralinių įsitikinimų ir susitaikyti su tuo, ką leidžia įstatymai ir ko prašo klientai. To rezultatas toks, kad turime dvi priešingas tendencijas. Viena vertus, individai pretenduoja į visišką moralinio pasirinkimo autonomiją ir reikalauja, kad valstybė neprimestų jokios etinės pozicijos, o tenkintųsi kiekvienam individui užtikrindama maksimalią laisvės erdvę, ribojamą tik draudimo pažeisti kitų piliečių laisvę ir teises. Antra vertus, tvirtinama, kad pagarba kitų žmonių pasirinkimo laisvei reikalauja atliekant viešas ar profesines pareigas atsisakyti savo įsitikinimų, kad būtų patenkinti visi įstatymu pripažinti ir ginami piliečių reikalavimai; vienintelis moralės kriterijus vykdant pareigas turėtų būti tik tai, ką teigia įstatymas. Šitaip asmeninė atsakomybė suverčiama pilietiniam įstatymui, o asmeninės sąžinės atsisakoma bent jau viešojoje sferoje.[11]
Pastebime savotišką paradoksą, kad kartu yra išaukštinama ir deklaruojama visiška individo autonomija ir pasirinkimų laisvė, ir tuo pačiu tas individas yra priverčiamas paklusti daugumos sprendimams. Atskyrime asmeninės moralės nuo viešosios moralės glūdi neigimas esminio laisvės ir tiesos tarpusavio ryšio. Todėl įvairių profesijų žmonės ir ypatingai medikai neretai turi vadovautis primesta ir svetima daugumos morale. Taip įsigali etinis reliatyvizmas, kurį vieni laiko būtina demokratijos sąlyga, kadangi tik jis esą galįs garantuoti toleranciją, žmonių abipusę pagarbą ir susitaikymą su daugumos sprendimais; tuo tarpu objektyviomis, saistančiomis, laikomos moralės normos, tariamai vestų prie autoritarizmo ir netolerancijos. Tačiau kaip tik pagarbos gyvybei klausimas rodo, kokius siaubingus padarinius gali atnešti tokia pozicija. Daug istorijoje žinomų nusikaltimų žmonijai yra padaryta “tiesos” vardu, tačiau jie ir toliau vykdomi “etinio reliatyvizmo” vardu, pavyzdžiui, abortų įteisinimas. Demokratijos negalima sureikšminti tiek, kad ji taptų moralės pakaitalu, nes iš esmės demokratija yra “sistema”, taigi priemonė, bet ne tikslas. Ji neturi savaiminės “moralinės” vertės, bet priklauso nuo paklusimo moralės dėsniams.[12]
[2] Plg. Ten pat.
[3] Plg. Hoffner J. Krikščioniškasis socialinis mokymas. Vilnius: Aidai. 1996. P. 46 – 47.
[4] Plg. Jonas Paulius II. Evangelium Vitae. 72.
[5] Plg. Jonas Paulius II. Evangelium Vitae. 72 – 73.
[6]Plg. Popiežiškoji Sveikatos Apsaugos Darbuotojų Chartija. Ten pat. P. 144.
[7] Plg. Jonas Paulius II. Evangelium Vitae. 74.
[8] Plg. Jonas Paulius II. Evangelium Vitae. 73.
[9] Plg. Wojtyla K. Ten pat. 333 – 334.
[10] Plg. Wojtyla K. Ten pat. P. 339.
[11] Plg. Jonas Paulius II. Evangelium Vitae. 69.
[12] Plg. Jonas Paulius II. Evangelium Vitae. 69 – 70.