NŠP ir kontracepcijos vartojimo etiniai skirtumai
Kontracepcijos naudojimas ir NŠP metodų taikymas vertinami moraliniu požiūriu skirtingai, ir šis vertinimas reikalauja išsamios analizės.
Ten, kur kalbama apie vedusiųjų meilės derinimą su gyvybės pratęsimo atsakomybe, moralinis veiksmų pobūdis priklauso ne tik nuo geros intencijos ir motyvų, bet taip pat nuo objektyvių kriterijų, išplaukiančių iš asmens ir jų veiksmų prigimties. Šitie kriterijai išlaiko abipusio atsidavimo pilnutinę prasmę ir vaikų gimdymą tikros meilės kontekste.[1]
Popiežius Paulius VI enciklikoje Humanae Vitae apibrėžia kontracepciją kaip “veiksmą, kuriuo, ar rengiantis santuokiniam aktui, ar jį atliekant, ar jį atlikus ir numatant natūralias jo pasekmes, būtų siekiama sukliudyti pastoti; toks sukliudymas, ar jis būtų tikslas, ar priemonė šiam tikslui siekti, yra neleistinas”.[2] Akivaizdu, kad toks mentalitetas yra nukreiptas prieš gyvybę ir prieš vaisingumą,todėl kontracepcija yra visada moralinis blogis ir negali būti niekada pateisinamas.
Tai paaiškinama tuo, kad moralumas yra racionalus žmogaus veiksmo orientavimas į gėrį ir savanoriškas protu pažinto gėrio siekimas. Žmogaus veikimo negalima pripažinti morališkai geru vien dėl to, kad jis tinka vienokiam ar kitokiam tikslui pasiekti ( šiuo atveju nėštumui išvengti, planuojant šeimą ) , arba tiesiog dėl to, kad subjekto intencija yra gera ( noras išreikšti santuokinę meilę per santuokinį lytinį aktą ). Veikimas yra morališkai geras, kai jis liudija ir žymi, jog asmuo savanoriškai prisiima galutinį tikslą, ir kai konkretus veiksmas neprieštarauja žmogaus gėriui ( šiuo atveju lytiškumo ir vaisingumo gėriui, santuokos gėriui, gyvybės gėriui ) , kurį tiesoje atpažįsta protas. Jei konkretaus veiksmo objektas nesuderinamas su tikruoju asmens gėriu, tai dėl tokio veiksmo pasirinkimo mūsų valia ir mūsų esybė tampa morališkai bloga.[3]
Veiksmo objektas priklauso nuo to, ką žmogus, būdamas laisvas ir protingas pasirenka daryti. Savo laisvu pasirinkimu žmogus apsprendžia save kaip moralinį subjektą.[4] Yra tokių veiksmo objektų, kurie radikaliai prieštarauja kokiam nors asmens gėriui , todėl šie veiksmai vadinami “vidujai blogais” ( intrinsece malum ): jie yra tokie visuomet ir patys savaime, t.y. dėl paties jų objekto, nepriklausomai nuo veikiančiojo asmens paskesnių intencijų ir aplinkybių. Tokie veiksmai visada yra nepateisinami.[5]
Prie tokių veiksmų yra priskiriama ir kontracepcija. Kartais leidžiama pakęsti mažesnį moralinį blogį, norint išvengti didesnio blogio arba patarnauti didesniam gėriui, tačiau niekados, net dėl rimčiausių priežasčių, neleistina daryti bloga, siekiant gera. Vadinasi, negalima pozityvaus valios akto objektu rinktis to, kas savo esme pažeidžia moralinę darną ir todėl daro gėdą žmogui, nors ir būtų siekiama saugoti ar kelti pavienių žmonių, šeimų ar visuomenės gerovę.[6]
NŠP prilyginimas natūraliai kontracepcijai išplaukia iš to, kad NŠP atveju, kada yra vengiama nėštumo, ir kontracepcijos atveju yra siekiama to paties tikslo – kad moteris nepastotų. Neretai nematoma jokio skirtumo tame, kokie metodai yra taikomi, jei tikslas ir rezultatas yra toks pat.[7] Todėl kontracepcijos šalininkai skelbia, kad nėra kontracepcijos ir natūralaus šeimos planavimo moralinio skirtumo, nes abiem atvejais asmenų intencija yra tokia pati, būtent, kad santuokinis lytinis aktas nebūtų apvainikuotas nauja gyvybe. Norint atskleisti kontracepcijos ir natūralaus šeimos planavimo metodų taikymo moralinį skirtumą yra būtina parodyti skirtumą tarp kontraceptinio veiksmo ir kontraceptinio tikslo.
Kontraceptinis tikslas dažnai yra panaudojamas kontracepcijos pateisinimui santuokoje, remiantis visumos teorija. Pagal šią teoriją skirtingai yra žiūrima į atskirus, “izoliuotus”, santuokinius lytinius aktus ir į santuokinius lytinius aktus kaip visumą. Šios teorijos šalininkai pripažįsta, kad prokreacija iš tiesų yra santuokinis gėris, ir kad santuoka ir vaikai yra neatskiriami. Tačiau jie teigia, kad prokreacinis santuokos gėris yra nepažeidžiamas, net jeigu atskiri santuokiniai aktai yra sąmoningai ir laisvai padaromi nevaisingais, su sąlyga, jei šie aktai yra skirti išreikšti santuokinei meilei, ir jei sutuoktiniai nėra apskritai nusistatę prieš vaikų gėrį.[8]
Popiežius Paulius VI enciklikoje Humanae Vitae aiškiai teigia, kad “negalima šitokių santuokinių aktų, sąmoningai padarytų nevaisingais, pateisinti argumentuojant, kad esą reikia rinktis blogybę, kuri atrodo mažesnė, ar kad šitokie aktai, įsiterpę tarp vaisingų ankstyvesnių ir būsimų aktų, esą, sudaro su anais tam tikrą vienovę, todėl ir šitokiems aktams persiduodąs bendras gerumas”. Toliau jis priduria, kad “visiškai klysta tie, kurie mano, kad santuokinį aktą sąmoningai padarytą nevaisingu ir dėl to iš esmės nedorą, galima, esą, pateisinti vaisingaisiais viso santuokinio gyvenimo aktais”.[9]
Tie, kurie santuokoje nori pateisinti kontracepciją, naudoja klaidingą veiksmo moralumo vertinimo metodologiją, būtent konsekvencializmą. Pagal šią teoriją, kuri tapo labai populiari būtent dėl kontracepcijos pateisinimo, suformuojami konkretaus elgesio vertinimo kriterijai, remiantis vien tam tikro pasirinkimo numatomų padarinių analize ( iš čia kilęs konsekvencializmo terminas ). Šios teorijos šalininkai teigia, kad pasirinkimas kai kuriuos santuokinius lytinius aktus paversti kontraceptiniais yra nukreiptas į santuokinės meilės stiprinimą. Sekant šia logika, peršasi išvada, kad ką sutuoktiniai čia ir dabar daro – jų pasirenkamo veiksmo objektas – yra santuokinės meilės stiprinimas ir, suprantama, geras dalykas. Atrodytų, kad viskas yra gerai, nes dar pagal Tomą Akvinietį žmogiškojo veiksmo moralumas pirmiausia ir iš principo priklauso nuo sąmoninga valia protingai pasirinkto objekto”.[10]
Tačiau čia kontraceptinis aktas ar net eilė kontraceptinų aktų šiuo atveju yra pateisinami dėl galutinio tikslo. Galutinis tikslas, intencija sutuoktinių, kurie naudojasi kontracepcija ir tų, kurie taiko NŠP, yra geras, kad galėtų išreikšti ir stiprinti santuokinę meilę, tapdami vienu kūnu ir nepradėti naujos gyvybės (planuojama šeima ). Tačiau betarpiška intencija yra skirtinga: kontracepcijos atveju sutuoktiniai daro kažką ar naudoja kažką, kas yra tiesiogiai nukreipta prieš naujos gyvybės atsiradimą, tuo tarpu NŠP atveju sutuoktiniai nors ir žino, kad yra nevaisingos dienos ir nauja gyvybė neatsiras, tačiau jie nieko nedaro tiesiogiai nukreipto prieš gyvybę. Yra akivaizdus skirtumas tarp nenoro, kad kažkas atsitiktų ( neatsirastų nauja gyvybė ) ir noro, lydimo aktyvių veiksmų, (kontraceptinės priemonės naudojimu) kad tai neatsitiktų.[11]
Kad veiksmą galėtume pavadinti kontraceptiniu, turi būti dvigubas pasirinkimas: pirma, pasirinkimas atlikti lytinį aktą, kuris yra žinoma, kad yra susijęs su naujos gyvybės atsiradimu; antra, yra pasirinkimas atsikratyti prokreacinio rezultato. Taigi kas padaro lytinį aktą kontraceptiniu, yra pasirinkimas sunaikinti prokreacinę lytiškumo dimensiją. Kontracepcijos esmė glūdi žmogaus laisvame pasirinkime ir veiksmuose.[12]
Todėl kontracepcijos atveju veiksmo objektas nėra santuokinės meilės stiprinimas, bet pasirinkimas čia ir dabar atliekamą santuokinį lytinį aktą padaryti nevaisingu. Toks veiksmo objektas, nukreiptas prieš gyvybę, yra nemoralus.[13] NŠP atveju kada yra periodiškai susilaikoma nuo santuokinio lytinio akto nėra kontraceptinio pasirinkimo. Išreiškiant santuokinę meilę per santuokinį lytinį aktą, kada yra nevaisingos dienos, tolima intencija gali būti ne prokreacinė, bet ji nėra tiesiogiai anti-prokreacinė kaip yra kontracepcijos atveju. Kontraceptinis lytinis aktas yra prieš gyvybę tiek pagal intenciją, tiek pagal pasirenkamą veiksmą ( naudoti kontraceptinę priemonę).
Kontracepcija įkūnija intenciją vengti nėštumo ir dėl to lytinį aktą padaro skirtingos rūšies aktu – prieš gyvybiniu. Lytinis aktas, nenaudojant kontracepcijos, turi skirtingą struktūrą: tai iš esmės yra gyvybinis aktas tiek fizine prasme, tiek intencijos prasme. Todėl akivaizdu, kad yra glaudus ryšys tarp intencijos ir veiksmo.
NŠP ir kontracepcijos skirtumą parodo ir sekantis jų palyginimas. NŠP gali būti naudojamas nėštumui išvengti, jei tam yra leistinos moraliai priežastys, bet ir dažnai taikomas su tikslu pradėti naują gyvybę, kada žinomos vaisingos dienos ir galima žinoti kada įvyks apvaisinimas. Kontracepcijos atveju moteris taip pat gali pastoti, bet tai nebus norėta, bet įvyks dėl kontracepcijos nepatikimumo. Tačiau niekas nenaudoja kontracepcijos, su tikslu pastoti. Reiškia, tai nėra tokie patys metodai, bet iš esmės skirtingi.[14]
[1] Gaudium et spes. 51.
[2] Paulius VI. “Humanae Vitae”. 14.
[3] Plg. Jonas Paulius II. “Veritatis Splendor”. 72.
[4] Plg. Narbekovas A. The existential significance of human acts as freely chosen // Soter. 2000. Nr. 4 (32 ). P. 30.
[5] Plg. Jonas Paulius II. “Veritatis Splendor”. 80.
[6] Paulius VI. “Humanae Vitae”. 14.
[7] Plg. Kippley J.F., Kippley S.K.. The art of natural family planning. Cincinnati: The couple to couple league. 1994. P. 45.
[8] Plg. May W.E. Catholic bioethics and the gift of human life. Huntington: Our Sunday Visitor Publishing Division. 2000. P. 130.
[9] Paulius VI. “Humanae Vitae”. 14.
[10] Jonas Paulius II. “Veritatis Splendor”. 78.
[11] Lawler R., Boyle J., May W.E.. Catholic sexual ethics: a summary, explanation & defense. Huntington: Our Sunday Visitor, Inc. 1985. P. 168.
[12] Plg. May W.E. Sex, marriage and chastity. P. 114.
[13] Plg. Finnis J. Moral absolutes: Tradition, revision and truth. Washington, D.C.: The Catholic University of America Press. 1991. P. 86.
[14] Plg. May W.E. Sex, marriage, and chastity. P. 116-117.