Hormoninės kontracepcijos veikimo mechanizmas

Palaikydami pastovią hormonų: progesterono bei estrogenų koncentraciją kraujyje, hormoniniai kontraceptikai slopina gonadotropinius hormonus atpalaiduojantį hormoną (GnRH) pagumburyje, taip blokuodami pasmegeninės liaukos (hipofizės) folikulą stimuliuojančio (FSH) ir liuteinizuojančio hormono (LH) gamybą.

Kadangi FSH stimuliuoja kiaušialąsčių folikulų brendimą, o LH paskatina brandžios kiaušialąstės išsilaisvinimą iš folikulo – ovuliaciją, šių hormonų stoka sąlygoja kiaušidžių funkcinį neaktyvumą ir slopina kiaušialąstės išsilaisvinimą: 95-98 proc. ciklų neįvyksta ovuliacija. Neįvykus ovuliacijai, neįmanomas apvaisinimas. Ilgalaikis hormoninių kontraceptikų vartojimas slopina kiaušidžių veiklą. Folikulai beveik nesivysto, nesusidaro geltonkūnių, nebūna kitų normaliai ovuliacijai būdingų pokyčių. Kiaušidės dažniausiai sumažėja, net jei iki tol buvo padidėjusios (Jankūnas, 2001). Verta įsiminti, kad ši kontraceptinį efektą tabletės pasiekia veikdamos tiesiogiai ne pačias kiaušides, o smegenis. Mokslininkai, tirdami magnetinio rezonanso tomografu (MRT) nustatė, kad moterims, kurios vartoja hormoninius kontraceptikus, netgi vyksta smegenų struktūriniai ir funkciniai pokyčiai (Baroncini, 2010). Pagumburio – hipofizės – kiaušidžių ašies aktyvacijos laikotarpiu, tai yra tais intervalais kai hormoniniai kontraceptikai nevartojami, vyksta praeinantys mikro-struktūrų ir medžiagų apykaitos pokyčiai moterų pagumburyje (Baroncini, 2010).

Kita vertus, hormoniniai kontraceptikai tirština gimdos kaklelio gleives, kas apsunkina spermatozoidų kelionę, trikdo kiaušintakių judesius, sukelia gimdos gleivinės pokyčių. Todėl, net jei ovuliacija įvyksta, apvaisinta kiaušialąstė negali įsitvirtinti gimdoje. Nors kontracepcija yra lotynų kilmės žodis: anti (arba kontra) – prieš ir conceptio – apvaisinimas arba pradėjimas, tačiau kontracepcijos pavadinimu ne visada tiksliai atitinka žodžio prasmę, nes vartojamos kontraceptinės tabletės gali veikti ne prieš pastojimą, bet po pastojimo, t.y. sunaikinti jau pradėtą gyvybę.

Hormoniniai kontraceptikai palaiko mėnesinių ciklą toje pačioje vėlyvojoje (liuteininėje fazėje) nepertraukiamai. Šie hormoniniai pokyčiai ne tik užslopina ovuliaciją, bet ir „pamėgdžioja“ nėštumą, nes būtent nėštumo metu dominuoja pastovus progesteroninis fonas. Organizmui tai nėra fiziologinė būsena ir turi poveikį ne tik fiziologiniams (skysčio kaupimasis ir svorio didėjimas)  bet ir psichologiniams procesams (nuotaikų kaita) vykstantiems moters organizme (Jankūnas, 2001; Baroncini, 2010).

Hormoninių kontraceptikų veikimo mechanizmas molekuliniame lygmenyje

Ląstelės branduolyje yra DNR (dezoksiribonukleino rūgštis) kurioje saugoma genetinė informacija. Pagal DNR sintezuojama iRNR, o pagal ją (ribosomose)- baltymai, kurie naudojami audinių, organų ir viso kūno statybai. Baltymai sintezuojami iš aminorūgščių, kurias atneša tRNR. Estrogenai, kaip ir kiti steroidiniai hormonai, patenka pro ląstelės membraną, prisijungia prie receptorių citoplazmoje , nunešami į branduolį, kur, prisijungę prie specifinės DNR, skatina transportinės ribonukleino rūgšties (tRNR) ir informacinės ribonukleino rūgšties (iRNR) sintezę. iRNR vėliau nukeliauja į ribosomas, kur pagal ją sintezuojami baltymai (fermentai, struktūriniai baltymai ir receptoriai). Taigi tiesioginiai hormoninių kontraceptikų taikiniai yra genai, su tuo susijusios ir kai kurios jų reakcijos

Literatūra

Baroncini M et al.(2010) Sex steroid hormones-related structural plasticity in the human hypothalamus// Neuroimage , 50: 428-33

Jankūnas R. Hormoninė kontracepcija. Kaunas: Farmacija, 2001