Hormoninių kontraceptikų poveikis vaisingumui
Po hormoninių kontraceptikų vartojimo neretai vaisingumas atsistato greitai, o kartais pastojimas įvyksta dar hormoninių kontraceptikų vartojimo metu. Baigus vartoti hormoninius kontraceptikus, daugumai moterų menstruaciniai ciklai sunormalėja greitai. Tačiau daliai moterų nors iki hormoninių kontraceptikų buvo reguliarūs mėnesinių ciklai, po jų vartojimo tampa visiškai nereguliarūs. Viena vertus maždaug 75 proc. moterų ovuliacija įvyksta pirmojo ciklo metu (Jankūnas, 2001), kita vertus mokslinėje literatūroje pateikiami duomenys, kad moterys kurios yra vartojusios kontraceptikus gali pastoti sunkiau nei niekada nevartojusios. Bracken (1990) su bendraautoriais pastebėjo, kad moterys po hormoninių kontraceptikų vartojimo pastoja po 5,88 ciklo (95% CI 5,38- 6,38), o nevartojusios.- po 3,64 ciklų (95% CI 3,49- 3,79). Šie skirtumai rodo, kad hormoninius kontraceptikus vartojusiosios pastoja maždaug dvigubai vėliau. Tai ypač aktualu moterims, kurios turi genetinį polinkį susilpnintai ovuliatorinei funkcijai (Bracken, 1990). Kitas tyrimas buvo S. Linn publikuotas prestižiniame JAMA žurnale: ištyrus 3 214 ištekėjusias moteris nustatyta, kad iš planuojančių nėštumą moterų 13 ir daugiau mėnesių nepastojo 24,8 proc. praeityje vartojusių hormoninius kontraceptikus, kai iš nevartojusiųjų tablečių toks pat ilgas nepastojimo laikotarpis pasitaikė tik 10,6% (Linn, 1982). Tačiau duomenys apie vaisingumo atsistatymą po hormoninių kontraceptikų vartojimo nėra vienareikšmiai. Tyrimai publikuoti žurnale Fertility and Sterility pateikia išvadas, kad po vartotų hormoninių kontraceptikų, pastojimo tikimybė 12 mėnesių laikotarpyje yra 72-94 proc. ir yra panaši kaip ir po gimdos spiralės naudojimo (71-92 proc.), prezervatyvų (91proc.) ir natūralaus šeimos planavimo (92 proc) (Barnhart, 2009). Svarbius duomenis pateikia studija tyrusi 69 pacientes su antrine amenorėja (mėnesinių išnykimas, kai praeityje jos yra buvusios), trukusią daugiau nei 12 mėnesių, kuri buvo sukelta hormoninių kontraceptikų vartojimo. Suprantama pacientėms nesant mėnesinių jos negalėjo pastoti. Iš šių moterų tik 19 minėjo, kad prieš vartojant hormoninius kontraceptikus jų mėnesinių ciklai nebuvo reguliarūs. Nežiūrint nevaisingumo ir amenorėjos gydymo 25 pacientėms mėnesinės nebeatsistatė.
Hormoninių kontraceptikų poveikis vėlesniam vaisingumui susijęs ne tik su ovuliacijos slopinimu, tačiau ir su jų poveikiu į organizmo imlumą infekcijoms. Kontraceptinės tabletės sudaro ypač palankias sąlygas chlamidijų užkratui: šia infekcija po kontraceptikų susergama net 70% dažniau (Šaulauskienė, 2001). Tarp chlamidijų infekcijos ir negimdinio nėštumo yra vienareikšmis ryšys. Todėl geriančioms šias tabletes negimdinio nėštumo pavojus didesnis. Išplitusi chlamidijų infekcija sukelia kiaušintakių ir kiaušidžių uždegimus. Dėl negimdinio nėštumo ir infekcinių komplikacijų, suprantama, prarandamas neretai ir vaisingumas. Be to, kontraceptiniai hormonai priskiriami steroidinių preparatų grupei ir veikia panašiai kaip kortizonas: mažina imunologinę organizmo reakciją, jautrumą. Tačiau uždegimo nestabdo, ir moterys dėl to laiku nesikreipia į gydytoją ir ilgai nesigydo (Šaulauskienė, 2001). Dėl infekcijos dažnėja persileidimai ir priešlaikiniai gimdymai.