Mokslo autonomijos ir mokslininko atsakomybės problematika
Kaip turėtų būti suprantama mokslo autonomija ir kaip ji yra susijusi su atsakomybe ? Be abejo, kiekvienas mokslas turi autonomiją, kuri atsispindi skirtingame objekte, savitoje metodologijoje, skirtinguose rezultatų vertinimo kriterijuose. Tai galime pavadinti pirmu autonomijos lygmeniu. Antras mokslo autonomijos lygmuo yra suprantamas kaip laisvė nuo vertybių, nuo išorinės kontrolės, kaip nepriklausomas tyrinėjimas ir gautų rezultatų laisvas panaudojimas. Atominės bombos sukūrimas, nepaisant moralės, yra tokios mokslo autonomijos pavyzdys. Pagaliau mokslininkai, kurių tyrimus finansuoja valstybė ar kokie nors fondai, rizikuoja prarasti savo autonomiškumą, nes negali kontroliuoti savo atradimų praktinio pritaikymo. Pavyzdžiui, atradimai genetikos srityje, ypatingai genomo atskleidimas, genų inžinerijos technikos išvystymas gali būti panaudojami ir blogiems tikslams.
Taigi, norint surasti harmoniją tarp mokslo autonomijos ir mokslininko atsakomybės yra būtina atsižvelgti į filosofinius antropologijos principus, kurių šviesoje žmogaus fizinė gyvybė, santuokinė meilė, vaikų gimdymas, skausmas ir kančia, ligos ir mirtis, laisvės ir atsakomybės, individo ir visuomenės, individo ir gamtos santykis įgyja savo tikrą prasmę ir vietą bei tinkamą etinį įvertinimą. Kiekvienas eksperimentinis mokslas ir naujos technologijos, būdami žmogaus sukurti, turi ir privalo tarnauti kiekvieno ir visų žmonių gėriui. Todėl mokslo autonomija ir atsakomybė bus etiška tik tada, jei ji bus statoma ant teisingo antropologinio ir personalistinio pagrindo, kuris yra utilitarizmo priešprieša. Pagal personalizmo principus visi žmonės yra lygūs savo verte ir orumu, ir niekada žmogus žmogui negali tapti priemone. Asmuo yra toks gėris, su kuriuo nesiderina vartojimas, todėl jis negali būti vertinamas kaip vartojimo objektas ir šia prasme tapti priemone į kokį nors tikslą.
Todėl norėdami spręsti problemas, iškylančias dėl spartaus biotechnologijų vystymosi ir esamų sunkumų sveikatos apsaugos srityje bei teisinių įtampų, pirmiausiai turime atsakyti į klausimą koks yra žmogaus orumas ir vertingumas, kokie yra žmogaus tikslai, tam kad išvengtume žmogaus panaudojimo. Bioetikos išeities tašku turi tapti tiesos apie neprilygstamą žmogaus gyvybės vertę, apie asmens transcendentališkumą, asmens fizinį, psichologinį ir dvasinį integralumą, apie teisingą asmens ir visuomenės tarpusavio santykį, apie santuokinę meilę. Šios vertybės turi tapti orientyru tiems, kurie trokšta išspręsti problemas, kaip tik kylančias dėl neapdairaus technologijų taikymo ir ekologinės sistemos eksploatavimo.
Akivaizdu, kad mokslas ir įvairios technologijos yra didelis gėris ir daug pasitarnavo žmonijai, tačiau jie nėra aukščiausias žmogaus gėris, todėl vardan mokslo ir technologijų pats žmogus neturi atsidurti pavojuje. Jei mokslinis tyrimas yra susijęs su žmogumi, absoliuti mokslo autonomija būtų absurdiška. Todėl mokslas negali būti atsiejamas nuo moralės, nes priešingu atveju jis tampa pavojingas.