Žmogaus gyvybės pradžia

Žmogaus nelygstama vertės samprata negali būti atsiejama nuo žmogaus gyvybės vertės, kuri yra fundamentalus ir pirminis gėris, sudarantis pagrindą visoms kitoms žmogaus vertėms atsirasti. Žmogaus gyvybės vertė atitinka visas filosofines verčių teorijos sąlygas: ji vertinga instrumentine prasme, nes per ją įgyjamas gyvenimas, turi asmeninę vertę ir, svarbiausia, vidinę vertę, kurią ji turi ne pati savaime, bet dėl kilmės iš kito, t. y. gyvybė vertinga savaime, nes ji yra kūrybinis įnašas1. Šiuo požiūriu grindžiamas pagarbos žmogaus gyvybei principas. Remiantis juo, pagarba žmogaus gyvybei reikalauja, jog būtų tenkinamos trys sąlygos: 1) lygiavertiškumo (visų žmonių gyvybė turi tą pačią vertę); 2) pastangos (veiksmai turi būti nukreipti gyvybei palaikyti); 3) pati gyvybė yra užduotis, t. y. žmogus nėra absoliutus savo gyvybės šeimininkas – gyvybę jis gauna kaip dovaną ir turėtų ją puoselėti ir perduoti. „Gyvybė, kurią Dievas duoda žmogui, yra dovana, kurios pagalba Dievas dalijasi savimi su savo kūriniu2. Vadinasi, remiantis pagarbos gyvybei principo lygiavertiškumo sąlyga, galima teigti, kad žmogaus gyvybė, nepriklausomai nuo vystymosi stadijos (embrionas, kūdikis, vaikas ir t. t.), žmogaus amžiaus ir aplinkybių (negimęs, gimęs, pasenęs) turi vienodą vertę. Žmogus turi būti laikomas asmeniu nuo prasidėjimo momento. Pastangos ir gyvybės kaip uždavinio sąlyga reikalauja, kad lytinis ugdymas padėtų išsaugoti žmogaus gyvybę perduodančią, t. y. prokreacinę, galią. Pagarbos gyvybei gylis atsiveria atskleidžiant žmogaus prasidėjimo paslaptį lyčių prokreacinės raiškos aspektu: „Pradėti kūdikį – tai pratęsti Kūrimą.“3