Prenatalinė diagnostika

Besitęsianti mokslo ir technologijų pažanga kelia vis naujas etines prieštaras. Siekis užtikrinti, kad pasaulis išliktų saugus kiekvienam jo gyventojui, pirmiausia reiškia, kad mokslinė ir technologinė pažanga neturi prieštarauti etikos normoms, pagrįstoms kultūriniu, medicininiu ir  filosofiniu paveldu. Tai ypač aktualu prenatalinei diagnostikai, kurios tikslas – nustatyti vaisiaus sveikatos būklę dar iki gimimo bei su gauta informacija supažindinti tėvus.

Daugiau negu prieš 30 metų, visuomenės sveikatos priežiūros ir ligų prevencijos srityje pradėjus taikyti genetinius tyrimus, įvyko tikras perversmas1. Šiandien, atliekant tyrimus, galima ne tik diagnozuoti ligą, bet ir išsiaiškinti žmogaus polinkį sirgti viena ar kita liga, taip pat nustatyti rizikos veiksnius, kurie gali paskatinti vieną ar kitą ligą net praėjus keliems dešimtmečiams po to, kai veiksniai pasireiškė. Nors prenatalinė diagnostika padeda numatyti daugelio ligų pradžią ar raidą, ir tai, be abejo, yra medicinos pažanga, tačiau kyla daug etikos problemų2.

Viena vertus, neetiškas prenatalinės diagnostikos taikymas gali pažeisti silpniausių – dar negimusiųjų visuomenės narių – teises. Kita vertus, prenatalinė diagnostika, siekiant kuo anksčiau, dar iki gimimo, imtis specialių medikamentinės profilaktikos ar net gydymo metodų, yra ateities mokslo tikslas.