Mediciniškai kalbant, nėštumas nėra liga. Tokį požiūrį suformuoja tai, kad abortai atliekami gydymo įstaigose, tarsi jie būtų medicinos procedūra.
Nėštumas yra normalus fiziologinis reiškinys, prasidedantis nuo apvaisinimo momento, besitęsiantis tam tikrą laiką ir apimantis įvairius psichologinius ir fiziologinius pokyčius, kol vaikas pagimdomas.
Visuotinai pripažįstami keturi sveikatos priežiūros principai, kurie turi būti išlaikomi visose medicinos srityse:
- Nauda. Gydytojai, prieš taikydami kokią nors medikamentinę, chirurginę ar psichiatrinę procedūrą, turi nuspręsti, ar ji a) būtina, b) veiksminga ir c) santykinai saugi. Gydytojai privalo kruopščiai ištirti pacientą prieš rekomenduodami gydymą ir turi būti įsitikinę, kad siūloma procedūra neturi žalingo pašalinio poveikio ar bent kad nauda nusveria riziką.
- Informuotas sutikimas. Gydytojai privalo visada gauti iš paciento informuotą sutikimą siūlomai procedūrai, kad būtų tikri, jog pacientas supranta trumpalaikius ir ilgalaikius pavojus, žino alternatyvius gydymo metodus.
- Autonomiškumas. Gydytojai negali pasinaudoti paciento priklausomumu nuo gydytojo ar naudoti savo autoritetą neteisingai darydami įtaką paciento apsisprendimui.
- Nepakenkimas. Gydytojai privalo nepakenkti pacientams. Primum non nocere. Jei jie negali padėti ar išgydyti, jie neturi įsikišti.
Jei šie universalūs principai būtų taikomi abortui, paaiškėtų, kad abortai nėra nei būtini, nei saugūs. Dažniausiai atliekami nesuteikiant moteriai visos reikalingos informacijos ir neįsitikinus jog ji laisva valia priima sprendimą. Abortai pakenkia visai šeimai: tiek moteriai, tiek vaiko tėvui, tiek vaikams augantiems šioje šeimoje. Abortas nėra medicininė problema, nes nėštumas nėra liga, todėl abortas daro poveikį ir jį atliekantiems medikams.
Pagal PSO apibrėžimą saugiu abortu laikomas abortas, atliekamas medicinos įstaigose kvalifikuoto mediko, vadovaujantis teisinga metodika ir higienos standartais.(WHO. Safe abortion, 2003. P. 15 ). Aborto atlikimas kelia medikams nemažai moralinių problemų, tiek asmeninių, tiek profesinių. Panagrinėjus Lietuvoje atliekamų abortų indikacijas stebima, kad dažniausiai atliekami pasirenkamieji abortai, t. y. abortai pagal moters norą: 2011 m. Lietuvoje buvo atlikti 10 466 abortai, iš jų pagal moters norą – 6043, t. y. 57,7 proc. nuo bendro skaičiaus, ir tik 162 (1,6 proc.) pagal medicinines indikacijas (Lietuvos gyventojų sveikata ir sveikatos priežiūros įstaigų veikla 2011 m. Vilnius: Higienos instituto Sveikatos informacijos centras. 2012. P. 96). V.Vanagienė (2008) teigia, jog moteris rinktis abortą skatina tokios priežastys kaip: moters amžius, turimų vaikų skaičius, šeiminė padėtis, ekonominė padėtis (pastaroji neturi lemiamos reikšmės), kontracepcijos naudojimo ypatumai. Finer L. B. et al. atliktoje studijoje, nagrinėjančioje aborto priežastis, skelbiama, kad dažniausiai būna kelios tarpusavyje susijusios aborto priežastys, tačiau net trys ketvirtadaliai tirtų moterų nurodo, „jog vaiko turėjimas pernelyg dramatiškai pakeistų jų gyvenimą“, pusė įvardija santykių problemas, artimųjų, ypač partnerio, palaikymo stoką. Dažniausiai moters pasirinkimą lemia kiti asmenys, didžiausią įtaką turi moters partneris. Nei moters nenoras turėti vaikų, nei jos ir vyro tarpusavio santykių kokybė nėra medicininė problema, reikalaujanti chirurginio ar medikamentinio įsikišimo. Tai – moralinė problema, ją skatina vertybių stoka ir auklėjimo šeimoje spragos. Medikas nepajėgus išspręsti nei vieno, nei kito. Abortas taip pat neišsprendžia, o tik pagilina jau esamą problemą.
Abortas supriešina medikų bendruomenę. Asmens sąžinės ir apsisprendimo laisvė reglamentuojama įstatymais ir numato, jog gydytojas, kurio vidiniai įsitikinimai prieštarauja abortui, gali atsisakyti jį atlikti. Tačiau dalis ginekologų mano, kad leidimas gydytojui nedaryti aborto yra nesąžiningas kitų gydytojų, kurie jį atliks, atžvilgiu: „Vienas yra švarus ir morališkai teisus kito ginekologo sąskaita? Yra šventas, puikuojasi šventojo aureole, kitą žmogų, šiurkščiai tariant, siųsdamas į pragarą“(Mečėjus G. Abortas. Ginekologo vaidmuo // Abortas Lietuvoje. Vilnius: LRS. 2008. P. 10) .Viena vertus, abortus atliekantys medikai tvirtina, esą kiekvienas gydytojas „privalo daryti tai, kas yra numatyta jo pareigas apibrėžiančiuose įstatymuose“, o gydytojai, nusiteikę prieš negimusiųjų žudymą, įsitikinę, kad abortas negali būti atliekamas net pagal medicinines indikacijas. 2012 m. rugsėjo 8 d. Airijoje vykusiame tarptautiniame simpoziume paskelbta Dublino deklaracija. Joje teigiama: „Kaip patyrę praktikai ir tyrėjai akušerijoje ir ginekologijoje mes patvirtiname, kad tiesioginis abortas nėra mediciniškai būtinas moters gyvybei išsaugoti.“
Bet kuriuo atveju gydytojas, savo noru atliekantis abortą, visada bendradarbiauja blogyje ir yra morališkai už tai atsakingas.