Nevaisingumas

Nevaisingumas   yra įvairių susirgimų ar būklių pasekmė. Kaip teigia dr. P. Boyle, vienas iš nevaisingumo gydymo NPT metodu lyderių Europoje: „Nevaisingumas nėra diagnozė bet dažnai keleto atskirų sveikatos sutrikimų išraiška, kuriuos nustačius ir pritaikius teisingą gydymą, galima atstatyti normalią vaisingumo funkciją. Tai nėra ūmus susirgimas, todėl  klaidinga taikyti trumpalaikes medicinines intervencijas (tokias kaip PAB) ligos,  kurios „prigimtis“ yra lėtinė, pašalinimui ir ligonio būklės pagerinimui“. Prof. Robert Winston vienas iš Jungtinės Karalystės (JK) dirbtinio apvaisinimo pradininkų, daugiau kaip 40 metų dirbantis šioje srityje, 2015 m. išleistoje  knygoje vaisingumo sutrikimų turintiems tėvams „The essential fertility guide“ rašo: „Labai svarbu suvokti, jog nevaisingumas yra tik simptomas, jog kažkas yra blogai. Tai ne liga, bet dažniausiai jos rezultatas“. Vaisingumo sutrikimai gali atsirasti dėl daugybės priežasčių. Bendriausia prasme, veiksniai, neigiamai veikiantys vaisingumą yra susiję su išorine aplinka ir gyvenimo būdu. Plačiau apie tai rašoma D. Serapino straipsnyje „Genetinių  ir egzogeninių veiksnių įtaka vaisingumui”  . Todėl kalbant apie pagalbinio (dirbtinio) apvaisinimo taikymą iškyla esminis klausimas – ar pagalbinis (dirbtinis) apvaisinimas gali būti laikomas gydymu. JK Nacionalinio sveikatos priežiūros ir kompetencijų instituto parengtose gairėse „Vaisingumo vertinimas ir vaisingumo problemų turinčių asmenų gydymas“ (šių gairių pagrindu parengtos ir mūsų šalyje naudojama PA metodika) teigiama, jog „nustačius diagnozę, nevaisingumo gydymui taikomi trys pagrindiniai būdai: 1) medikamentinis gydymas siekiant atstatyti vaisingumą (pvz., preparatų naudojimas siekiant paskatinti ovuliaciją); 2) chirurginis gydymas siekiant atstatyti vaisingumą (pvz., laparoskopijos keliu šalinant endometriozės židinius); 3) pagalbinio apvaisinimo būdai (PAB) <…>susiję su pastojimu dėl kitokių, nei lytiniai santykiai, būdų. Akivaizdu, jog pirmieji du nevaisingumo gydymo būdai, minimi gairėse, gali baigtis išgijimu ir vaisingumo funkcijos atstatymu, tačiau trečiasis – PAB – to nesiekia. Tai yra intervencija, apeinanti sutrikusią funkciją, bet ne gydymo būdas. Pvz., vyro nevaisingumas  nėra išgydomas, jeigu jo žmona ar partnerė yra apvaisinama donoro sperma. Kiaušintakių, gimdos ar gimdos kaklelio patologijos,  anovuliacija,  ar visos kitos ligos, kurios Tarptautiniame ligų klasifikatoriuje TLK-10 yra nurodomos kaip nevaisingumo priežastys, nėra išgydomos, jei moteris pastoja naudojant dirbtinį apvaisinimą.

Dirbtinio ar pagalbinio apvaisinimo būdai (PAB) nėra sutrikusios funkcijos gydymas, bet jos  apėjimas

Dirbtinis apvaisinimas – tai pagalba nevaisingoms šeimoms. Dirbtinis apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas, nes po dirbtinio apvaisinimo, net ir gimus vaikui, nevaisingumo problema išlieka (vaikas negali tapti nevaisingumo gydymo priemone).

 Yra įvairūs dirbtinio apvaisinimo būdai, kurių moralumas yra skirtingas. Kad dirbtinis apvaisinimas būtų moralus ir etiškas, jis turi būti tik pagalba santuokiniam lytiniam aktui. Tam kad jis būtų tik pagalba, bet ne pakeistų tėvų prokreacinį aktą, DA  turi atitikti šiuos  kriterijus:

  1.  apvaisinime turi būti naudojamos tik  sutuoktinių lytinės ląstelės;
  2.  gyvybės atsiradimas neturi būti atskirtas nuo santuokinio lytinio akto;
  3.  apvaisinimas turi įvykti in vivo (motinos kūne) 

Tokio dirbtinio apvaisinimo atveju nebus pažeistos vaiko prigimtinės teisės, nes vaikas gims santuokoje ir turės abu tėvus.