Etinis vertinimas
Kada organai ir audiniai paimami iš mirusių donorų, iš esmės neturėtų kilti ypatingų moralinių klausimų. Kartais šios problemos atsiranda dėl religinių įsitikinimų (Jehovos išpažinėjai) arba dėl kitų motyvų (kada iškyla abejonė dėl donoro mirties tikrumo). Galvos smegenų mirties kriterijai yra pagrindiniai konstatuojant žmogaus mirtį.
Kada donoras yra gyvas iškyla daug etinių problemų. Kai kurie teigia, kad visumos ir integralumo principas pateisintų donoro kūno sužalojimą (paimant organus arba audinius) tik tuo atveju jeigu tai būtų daroma to paties žmogaus sveikatai arba gyvybei palaikyti. Anot jų, vieno žmogaus kūno integralumas negali būti aukojamas dėl kito. Praktiškai tai užkirstų kelią donorystei. Didžioji dalis etikos specialistų sutaria, kad organo arba audinio paėmimas iš gyvo donoro yra pateisinamas, remiantis broliškos meilės principu. Taigi, meilė artimui yra vienintelė pagrindinė sąlyga ir donorystės varomoji jėga. Niekas nėra įpareigotas tapti donoru.
Organo arba audinių paėmimas iš gyvo donoro yra apsprendžiamas pagal du svarbius kriterijus:
- anatominį integralumą (suprantama kaip fizinį žmogaus vientisumą);
- funkcinį integralumą (suprantama kaip viso organizmo funkcijų integralumą);
Pvz., jeigu donoras dovanoja vieną inkstą, tai likęs inkstas atlieka abiejų inkstų funkcijas ir žmogus nepatiria jokių funkcinių negalių. Taigi, yra pažeidžiamas anatominis integralumas, bet nenukenčia funkcinis integralumas. Tačiau jeigu donoras dovanoja savo rageną, tokiu atveju sutrinka regėjimo funkcija. Taigi pažeidžiamas ne tik anatominis, bet ir funkcinis integralumas.
Sprendžiant apie organo arba audinių paėmimo iš gyvo donoro etiškumą, pagrindinis kriterijus yra funkcinis integralumas.
Rizika, kurią prisiima donoras, dovanodamas organą ar audinius, yra pateisinama tuo, kad donoras iš meilės dalijasi bendruoju gėriu. Pakanka, kad donoras duoda LIS.
Apskritai, kad organų ar audinių persodinimas inter vivos būtų etiškas, reikia paisyti šių kriterijų:
- kada jau jokios kitos priemonės negali padėti ir yra būtinybė persodinti organą ar audinius;
- funkcinis donoro integralumas negali būti pažeidžiamas nors anatominis integralumas ir gali nukentėti;
- donoro rizika turi būti proporcinga recipiento gaunamam gėriui;
- donoras turi duoti LIS.
Labai svarbu skatinti donorystę ir ieškoti būdų kaip padėti organo persodinimo laukiantiems žmonėms. Tam reikalinga sustiprinti pasitikėjimą gydytojais, ypatingai kada jie konstatuoja galvos smegenų mirtį, kad artimieji nebijotų duoti sutikimo dėl organų paėmimo. Taip pat, kaip rodo užsienių šalių praktika, yra efektyvūs metodai, tokie kaip ANATOMINIO DOVANOJIMO akto pasirašymai ir kt.
Kaip alternatyva žmogaus organų persodinimui yra siūlomas gyvūnų organų persodinimas (ksenotransplantacija). Mokslininkai tikisi, kad kiaulės organus bus įmanoma persodinti žmogui. Kardiochirurgijoje paršelių širdies vožtuvai jau buvo vartojami seniau. Tai susiję su genetiniu kiaulių modifikavimu, gyvūnams būdingomis ligomis ir kitomis problemomis.
Dirbtinių organų panaudojimas nesukelia moralinių problemų. Pakanka psichologinio paruošimo.